Jis ilgą laiką buvo laikomas grynai pietinių vyšnių slyvų regionų gyventoju, šiandien migravusiu į mūsų šalies centrinį, šiaurės vakarų ir net Uralo regionus. Ir tai tapo įmanoma dėl to, kad buvo sukurti specialūs šalčiams atsparūs hibridai iš šios nuostabios kultūros, kuri yra ypatinga slyvų rūšis, kurią visi mėgstame, kurioje gausu viso naudingų rūgščių, mineralinių druskų, vitaminų, pektinų arsenalo.
Vyšnių slyva yra termofilinis ir fotofilinis augalas, kurio vaisiai niekada nesubrendo tuo pačiu metu. Tai neįtikėtinai produktyvu: pasodintas medis sugeba įtikti savininkui praėjus dvejiems metams po pasodinimo; atsparus šalčiui ir nėra įnoringas dirvožemiui.
Ilgalaikis grožis
Šis kaulavaisinis augalas turi gana trumpą ramybės periodą ir, skirtingai nuo kitų vaismedžių, pradeda žydėti ypač anksti, nebijodamas stipraus pavasario šalnų. Šis rodiklis vadinamas miego inkstų „dideliu susijaudinimu“. Šis procesas prasideda iškart po migdolų žiedų, tuo pačiu metu su persikais ir abrikosais, paprastai balandžio pradžioje.
Vyšnių slyvų žiedai yra neįtikėtinai atsparūs žemai temperatūrai ir gali toleruoti lašus iki 3–8 laipsnių Celsijaus. Tokios „ypač atsparios“ veislės priklauso tai kategorijai, pavyzdžiui, „Scythian Gold“. Kiaušidės tokias sąlygas toleruoja daug blogiau nei gėlės ir užšąla jau minus 2, tačiau sušalęs medis gali neįtikėtinai greitai atsigauti ir duoti gerą derlių kitais metais.
Vyšnių slyva yra mėgstamas bičių ir nuostabus medaus augalas, galintis išlaikyti savo žiedadulkių gyvybingumą nuo 30 iki 80 dienų. Vyšnių slyvų gėlės yra neįtikėtinai kvapios ir turtingos nektaro. Krūmai žydi, kaip taisyklė, su vienkartinėmis gėlėmis, tačiau yra išimčių, kai iš pumpuro iškart atsiranda du žemai žydintys skėčiai. Paprastai labai subtilių atspalvių pumpurai atsiranda prieš lapus, nors yra atvejų, kai žydėjimas vyksta kartu su plačiais žalumynais, kurie turi ovalo formą. Pumpurai geba kloti ir ant šakų, ir ant ūglių.
