Vertingiausia vilnos savybė, kaip žinome, yra šilta. Tačiau labai svarbu atsižvelgti į tai, kad ne pats pluoštas kaitinamas dėl kažkokios ypatingos cheminės sudėties, o oras, kurį audinyje patikimai įstrigia daugybė standžių „spyruoklių“, sudarančių vilnos pluoštą.
Todėl audinio vertė matuojama ne pagal jo storį, o pagal pluošto grynumą ir lengvumą, sugebėjimą sulaikyti kuo daugiau oro su mažu svoriu. O vilnos audinio stilius turėtų pabrėžti tik šį orumą.
Todėl vengiame kietų, presuotų formų. Kad neapkabintumėte krašto - čia svarbu išlaikyti audinio tankumo, švelnumo įspūdį - dažnai naudojamas daugiausiai laiko reikalaujantis ir moderniausias kraštų apdorojimas - pūkai.
Tai yra, nematoma linija iš vidaus išilgai lentos krašto yra siuvama dažnais rankos dygsniais, pritvirtinant abu audinius ir taip pritvirtinant formą. Apdailos linija yra didesniu atstumu nuo krašto. Paltai dažniausiai būna laisvi - nes lengvumas visada siejamas su laisve. Audinį pjaustome mažiau konstruktyviomis linijomis, vizualiai nesveriame daiktų, veltui negadiname vertingos medžiagos. Visa tai taikoma brangesnėms užuolaidoms. Paltai iš jų siuvami daugelį metų, todėl stiliai yra klasikiniai, kruopščiai kalibruoti, dažnai suapvalinti detalių kontūrai.
Formuota grožinė literatūra - visokie drąsūs artikuliacijos, kraštinės detalės - paliksime pigesnius vilnonius audinius su nedideliu grynos vilnos pluošto pridėjimu. Tačiau čia galioja taisyklė: lengvesnėms užuolaidoms reikia laisvų formų, o tankioms, sunkioms, pavyzdžiui, audiniams, reikalingas aiškus dizainas ir dekoravimo detalės. Kuo mažiau audinys kalba pats už save, tuo garsiau jį deklaruojantis stilius.
